Į Lietuvą vokiečių dramaturgė Theresia Walser atvyko vesti pirmųjų šiuolaikinės dramaturgijos festivalio „Dramokratija“ kūrybinių dirbtuvių. Gausiai apdovanotos autorės darbus galima vadinti populiariosios scenos realybės kontrprojektais. Jos neįprastas poetinis kalbinis menas yra vienbalsiai giriamas kritikų. Theresia savo kūriniuose drąsiai kalba apie socialinį sąstingį, naudoja skaudžią ironiją bei nevengia paliesti nepatogių politinių temų. O jų po paskutinių rinkimų Vokietijoje tikrai turėtų netrūkti.
Dramaturgija jūsų gyvenime nebuvo pirmasis karjeros pasirinkimas, tačiau jau daugiau nei 20 metų kuriate. Kodėl pradėjote rašyti teatrui?
Turbūt - nors aš tai supratau tik vėliau - pagrindinė priežastis, kodėl aš rašau, yra tai, kad rašymas man padeda suvokti savo santykį su aplinka. Man rašymas yra mąstymo būdas. Mano galvoje tarsi egzistuoja skirtingų minčių balsai, ten nuolatos vyksta diskusija, debatai, keliami klausimai ir ieškoma atsakymų. Vokiškas žodis pašnekesiui yra „gespräch“. Angliškasis „talk“ [angl. pokalbis - aut. past.] labai susiaurina šio žodžio prasmę. „Gespräch“ - tai skirtingi balsai, kurie komunikuoja vienas su kitu. Kitaip tariant, mano mąstymo būdas yra labiau dialogiškas, nes mano galvoje nuolatos vyksta vidinis pokalbis.
Kaip renkatės temas savo pjesėms?
Priklauso nuo aplinkybių. Dabar dažnai gaunu užsakymus iš teatrų. Kitaip sunku išgyventi. Vokietijoje yra tokia sistema, jog teatrai dažnai pasirenka dramaturgą ir užsako sukurti pjesę. Kartais jie nurodo pageidaujamą temą, nors ne visada. Kitą kart reikalavimai gali būt kitokie, pavyzdžiui, jie gali paprašyti pjesės su minimalia scenografija, arba pjesės trims veikėjams. Arba, kaip mano paskutiniosios pjesės atveju, kurią užsakė teatras Šveicarijoje, pageidavimas buvo parašyti pjesę apie tarptautinį banką. Tiksliau, apie slaptus, itin svarbius susirinkimus jame, kur pokalbiai vyksta paslapčia, todėl jie net nėra protokoluojami. Sudėtinga rašyti apie kažką, apie ką neturi jokios galimybės sužinoti. Bet tai vienas pavyzdžių, kaip gali atrodyti užsakymas. Taip pat dažnai temos atsiranda iš veikėjų. Veikėjai patys jas atsineša.
Tokia užsakymų sistema labiau varžo ar išlaisvina? Nes, kaip išmokome Jūsų dirbtuvėse, suvaržymai turbūt gali būti ir išlaisvinantys?
Tikrai taip. Pavyzdžiui, kartą gavau užsakymą parašyti pjesę apie kontraversijas, susijusias su karu. Džiaugiuosi, kad buvau išprovokuota apie tai rašyti, nes pati to niekada nebūčiau pasirinkus. Turbūt kartais nesu pakankamai drąsi, kad imčiausi tokių didelių temų. Tačiau gauti tokį užsakymą buvo puiki patirtis, nes turėjau galimybę susidoroti su iš tikrųjų sunkia tema. Dramaturgui reikia būti išprovokuojamam rašyti apie „dideles“ temas, kad suprastų, kaip su jomis tvarkytis. Tai tik į naudą.
Savo pjesėms dažniau renkatės politines temas ar asmeninę patirtį?
Manau, tarpasmeniniai santykiai natūraliai tampa politiškais. Netikiu, kad kažkas gali gyventi vakuume. Žinoma, pavyzdžiui, yra atvejų, kuomet reikalinga politinė agitacija, kad kažką propaguotų, perduotų žinutę, įkvepiančią už ar prieš kažką kovoti. Tokio pobūdžio politiniam teatrui yra vieta ir, manau, būna laikas, kai tokia kūryba yra reikalinga. Bet tai nėra mano rašymo būdas. Netgi kai rašiau apie tokias temas kaip tarptautinis bankas ar karas, visuomet stengiuosi sukonkretinti konfliktą. Stengiuosi surasti personažus, kurie gali tas temas atspindėti.
Pavyzdžiui, kai rašiau pjesę apie karą, pasirinkau pokalbių laidos formą. Joje veikė kariuomenės generolas bei moteris kareivė, kurie buvo Afganistane. Taip pat tarp pjesės veikėjų buvo grožio karalienės - grožio konkursų laimėtojos, nes tuo metu spaudoje buvo labai įdomi istorija apie tai, kaip Islamiškoje šalyje vyko grožio konkursas. Ir tuo pat metu vyko moters užmėtymas akmenimis. Todėl grožio konkurso dalyvės, merginos, kurios niekada nėra dariusios politinių pareiškimų, staiga atsirado dėmesio centre, aštriame politiniame kontekste. Ir jos turėjo kalbėti, kad suprastų, kaip jos jaučiasi dalyvaudamos grožio konkurse, kuomet už šimto metrų moteris yra užmėtoma akmenimis.
Taigi, visi veikėjai susidūrė su karu, bet iš skirtingų pozicijų. Pavyzdžiui, kareivė moteris buvo visiškai traumuota patirties Afganistane, o generolas turėjo visiškai kitokį požiūrį į tai, kas įvyko. Šie veikėjai pjesės metu dalyvavo labai kontraversiškoje diskusijoje. Kiekvienas iš jų, tam tikra prasme, turėjo savo tiesą ir buvo sudėtinga jų tiesas sugretinti. Tačiau visi šie „balsai“ kažkaip turėjo sugyventi vienoje erdvėje.
Kas, Jūsų manymu, yra gera pjesė? Kokie būtų jos kriterijai?
Turiu tik vieną atsakymą, nors gal jis nuskambės gan banaliai: geriausia pjesė yra tokia, kurios metu žiūrovas iš tiesų išgyvena konfliktą. Vienas mano mėgiamiausių konfliktų - tarp Antigonės ir Kreonto. Nors jį galima supaprastinti, parodant, kad Kreontas yra „blogietis“, o Antigonė - „gerietė“, visgi geras režisierius pastebės, kad Kreonto pozicijoje taip pat yra tiesos ir jis turi į ją teisę. Šių pozicijų susidūrimas yra neišsprendžiamas ir tai yra nuostabu, nes žiūrovas nuolatos turi keisti savo požiūrį bei pusę, kurią jis palaiko. O toks žiūrovo pasimetimas įmanomas tik teatre, nes čia yra daugiau laisvės nei, pavyzdžiui, kine, kur žiūrovas yra labai aiškiai vedamas, jam nurodoma, kur žiūrėti, ką jausti. Tuo tarpu teatre jis gali greitai pamilti tai, kas yra blogiausia ir, tokio suvokimo šokiruotas, savo poziciją pakeisti. Tokie „vidiniai judesiai“ yra labai svarbūs gyvenime, kad neužstrigtumėm ties savo tiesa, neįsikibtumėm į ją. Teatras žiūrovui suteikia galimybę pamatyti žiauriausius dalykus, kurie slepiasi jame pačiame. Tas momentinis žvilgsnis iš šalies leidžia išgyventi katarsį.
Kokie Jūsų rašymo įpročiai?
Mano gyvenimas pasikeitė, kai jame atsirado dukra. Prieš jai gimstant, mano darbo valandos nebuvo tokios struktūruotos. Turėjau begales laiko, daugiausia dirbdavau naktimis. Dabar tai pasikeitė. Šiuo metu aš daugiausia dirbu rytais. Man patinka ankstyvi rytai, netgi kai už lango dar tamsu. Tai - mano mėgiamiausias momentas. Tuo metu aplanko vienatvės jausmas, nes visi žmonės miega. Tokį jausmą gali išgyventi vėlai naktį arba ankstyvą rytą. Bet vienatvė šiais skirtingais laikais yra kitokia. Ryte - dominuoja laukimas to, kas dar bus, tuo tarpu naktimis daugiau apmąstai tai, kas jau įvyko.
Ar turite kokių patarimų jauniems dramaturgams?
Gal ir nėra labai gražu taip sakyti, bet aš patarčiau nesikuklinti išmetant tai, kas jau parašyta. Kartais būna taip, kad turi keletą parašytų scenų, bet iš viso to gali būti tik vienas geras puslapis. Taigi patarčiau turėti drąsos atsikratyti tekstų. Taip pat stebėkite procesus, kurie gali įvykti tarp personažų. Kartais esame pernelyg užtikrinti savo planais ir idėjomis, pernelyg įsikimbame į juos, jais didžiuojamės. Bet atsiranda personažai, ir jie gali susikurti savo gyvenimus - jie gali pasipriešinti tiems planams ir idėjoms. Tad būkite pasiruošę gyvybei, kurią gali įnešti patys personažai. Pasinaudokite jų teikiamomis galimybėmis, kurios gali atsirasti, kai pastebėsite jų protestus. Galbūt jie pakeis jūsų planus. Ir kai tai įvyks, galimas daiktas, jog formuosis naujos idėjos. Tai yra dialogas tarp autoriaus ir jo kuriamų personažų, kurį būtina pastebėti. Kaip kažkada rašiau vieno universiteto studentams - personažai taip pat turi teisę dalyvauti teksto kūrime. Leiskite jiems pasisakyti.
Kaip esate nusiteikusi dabartinės politinės situacijos atžvilgiu?
Kalbant apie Vokietiją, daugelis žmonių manė, kad mes jau kažką pasiekėme ir nebeparpulsime. Kad mes nebesugrįšime atgal, nes mes jau sukūrėme demokratiją, ir kad niekuomet neišgyvensim to, ką dabar išgyvenam. Šiuo metu yra labai daug nusivylimo. Privalome pastebėti, kad žmonės bijo įvairovės. Žinoma, tai šokiruoja. Baugu matyti, kad tai egzistuoja. Kad staiga atsiranda rasizmas, kaltinimai, priešų paieškos. Kad yra poreikis išsiaiškinti, kas yra priešas - juo gali tapti nepažįstamasis, gėjus, musulmonas. Niekad nemanėme, kad tai gali įvykti. Dabar, kai tarp dominuojančių politinių jėgų yra AfD partija, manau, kad demokratinio proceso užduotis - susitvarkyti su šiuo aspektu. Demokratija nėra patogus dalykas. Laisvė nėra patogus dalykas. Tai yra darbas. Tai yra sugebėjimas suvokti ir priimti, kad šis procesas niekuomet nepasieks užbaigtumo. Galbūt todėl tiek daug žmonių ir yra nusivylę. Jie klausia - o kur tai, kas buvo pažadėta? Jie manė, kad demokratija - tai pažadėtasis rojus. Bet demokratija nėra kažkas, kas gali kažkada pasibaigti. Tai niekada nebus baigtinis procesas. Nes tai yra būdas egzistuoti kiekvieną sekundę. Tai ir yra demokratinio proceso dalis - išgirsti tuos balsus, kurie nori būti išgirsti. Šio proceso negalima supaprastinti.
Kokia, Jūsų manymu, teatro ateitis? Ar jis gali pakeisti pasaulį?
Teatras niekuomet nebuvo masinės komunikacijos priemonė. Tai nėra kinas, kur tūkstančiai žmonių gali pamatyti tą patį filmą. Visais laikais tik maža dalis visuomenės lankydavosi teatre. Bet aš neabejoju, kad teatras niekuomet nenustos egzistuoti, nes žmonės trokšta žvelgti į žmones, ir tai niekada nepasikeis. O tai ir yra teatro pagrindas.
Tikiu, kad teatras gali pakeisti tai, kaip suvokiame savo jausmus. Pasitelkiant katarsį, galime pajausti vidinę kovą. Tad teatras gali padėti žmogui geriau susivokti savyje ir taip jis gali pakeisti ne vieną pasaulį.
Kokį įspūdį Jums paliko Vilnius?
Šis miestas yra itin turtingas istorija ir jame labai daug grožio. Turėjau galimybę pasivaikščioti po naktinį Vilnių ir tai buvo nuostabi ekskursija. Čia tarsi egzistuoja daug mažų pasaulių, kurie maino vienas kitą. Atidarai vartus į vidinį kiemelį ir staiga atsiduri visai kitame laike. Pradedi eiti kokia nors gatvele ir atsirandi kažkur, kur visai nesitikėjai atsidurti. Galbūt tai ir charakterizuoja šį miestą - čia yra tiek skirtingų laikų ir išraiškų, egzistuojančių visai greta. Aš čia tikrai sugrįšiu.
